Niekad nežinai, kaip klostysis pasienyje, čia tiesiog tokia taisyklė ir viskas.
Kapikulė tokia pat tuščia, kaip ir prieš kelias savaites, tik aš jau gudresnis ir labiau patyręs. Šįkart duodu gazo dar prieš tą purškiantį dezinfekatorių, turbūt jau Bulgarijos sienos pusėje ir sustoju prie kioskelio patenkintas, kad apkvailinau automatą. Bet kioskeliuose nieko nėra ir dezinfekcinė plovykla, mano nusivylimui, nebeveikia.

Svilengrade, garaže, kur taiso fūras, riktelėjau, kad finišas. Ten sėdėjo vienas meistras ir paspaudė man ranką, aš ant staliuko padėjau šešis Efes alaus, kuriuos pirkau kaime dar prieš sieną ir dabar pasakiau, kad kontrabanda. Pats atsidariau vieną.

Užsidedu skrybėlę, pasiimu tik vandens į kuprinę ir kulniuoju per Sultanahmet rajoną Stambulo europinėje dalyje. Stengiuosi atrodyti užtikrintai, tarsi žinočiau, kur einu, tarsi trinčiausi čia ne vieną mėnesį.

– Ei, Indiana Džounsai, – girdžiu šaukia pavymui. Mano pastangos įsilieti patyrė absoliutų fiasko.

 Espresso?
– Dvigubą, – sakau degalinės darbuotojui Anakaroje.
Turėjau nusukti į miestą ieškodamas degalinės, autostradoje O-3 nesimato tokios jau 40 kilometrų, dabar, važiuojant greičiau, degalų lemputė užsidegė kiek netikėtai.

Einam mudu su Selmanu, vietiniu gidu, Ihlaros slėniu, palei Melendizo upę, žiūriu, vyrai per upę platformą tokią neša, kad keliaujantys pro šalį turistai galėtų atsisėsti, arbatėlės išgerti, sulčių. Ruošiasi čia žmonės, kad turizmas vėl pasileis Kapadokijoje.

Tik staiga vienas vyras susilenkia ir stovi rankomis į kelius pasirėmęs. Kiti aplink žiūri į jį, tas parodo, kad nelįskit. Galvoju, gal bloga žmogui pasidarė, sunkiai nešė, karšta, per upelį. O kitas staiga tik šast tinklą ant tos vietos upėje ir ištraukia upėtakį rankomis.

Pusę dešimtos aš seniai buvau pamiršęs netikrą Žydrosios lagūnos pliažą, tuos kelis niekad neišsiblaivančius turistus ir visą naktį lojusį šunį, kuris, kaip man vėliau aiškino, neva baidė laukinius šernus, nusileidžiančius nuo uolėtų kalnų į įlanką, į baltą lagūnos smėliuką. Norėčiau pamatyti tuos šernus su estetikos jausmu.

Man po kaire dabar kilo uolos, o po dešine – mėlyna jūra ir salos, techniška atkarpa posūkis ant posūkio gal 30 kilometrų iki Kašo. Džiaugiausi, kad pabėgau anksti, vakar buvo gera, bet labai ilga diena ir saulės nualintas nebeturėjau jėgų susirasti padoresnės ir pigesnės nakvynės. Dabar su tokiu keliu, gaiviu vėju nuo jūros, šita diena žadėjo dar daugiau.

Kayaköy miesteliui nepasisekė taip kaip Širindžei, jis buvo išplėštas ir iki šiandien apleistas, turizmas jo dar neatgaivino. Stovi toks vaiduoklis, šimtai namų ant kalno šlaito prie jūros, netoli Fetchijos.

Aš septynias valandas važiavau iki šitos vietos, rekomendavo man ją. Sako, jeigu mėgsti gamtą ir neturistines vietas – Kayaköy. Tik šį kartą aš jau nebuvau toks kvailas. Dar ryte Širindžėje nuvariau į vieną iš dviejų ten dirbančių parduotuvėlių ir nusipirkau Ülker sausainiukų su baltu kremu tris pakučius: čia tam atvejui jeigu ir vėl likčiau be vakarienės.

Stoviu netekęs žado, žiūriu į tą kaimą ir valgau Ülker sausainiukus.