Espresso?
– Dvigubą, – sakau degalinės darbuotojui Anakaroje.
Turėjau nusukti į miestą ieškodamas degalinės, autostradoje O-3 nesimato tokios jau 40 kilometrų, dabar, važiuojant greičiau, degalų lemputė užsidegė kiek netikėtai.

Pirma kava šiandien. Buvo jau turbūt kelios minutės prieš vidurnaktį, kai išgirdau beldimą į duris, snaudžiau. Įšokau į džinsus, vaikinas atsiprašė ir įdavė man lauknešėlį. Du buterbrodai ir skarbonkė su šalta arbata. Pasakiau Čengischanui, kad išvyksiu anksti, kad nelauksiu pusryčių. Šiaip ar taip, nebegaliu žiūrėt į tuos pusryčius, bulka, sūriai, kiaušinis, alyvuogės. Be to, žinojau, kad susipakuosiu ankščiau nei pusryčių moteriškė ateis į darbą.

Kelios minutės po aštuonių su motociklu jau stovėjau ant panoramos skardžio ir nužvelgiau Gioremės uolas. Nėra balionų. Šiandien, pirmą dieną po lokdauno, kiltų bent koks vienas, jeigu nebūtų tokio vėjo. Negavo leidimo.

Įkalu espresso ir drebėdamas išsitraukiu nepralivnuchą, nors nelyja. Jau penktas sluoksnis drabužių, dar niekur nebuvau taip sušalęs, kaip dabar. Šaltas stiprus vėjas virš Anatolijos kalvų nešiojo didelius kamuolinius debesis, kurie metė milžiniškus šešėlius. Debesys kaip Lietuvoje, pagalvojau, tik šešėlių tokių nepamatysi.

Dar po 100km šaukiau balsu, kad šalta, nes ką tik buvo nuėjęs lietus ir kilo rūkas. Kelias jau ėjo žemyn, pakentėsiu, sakau sau garsiai. Pora posūkių, pora tunelių ir vėl saulė. Nors nežymiai, bet šildo.

Nusirenginėju tuos sluoksnius pamažu, valgau džiovintus vaisius, kur pirkau Ortihasare, ir bandau suprasti ar mano mintys protingos. Visai įmanoma, kad nakvosiu Stambule šiandien, bus virš 700km per dieną, bet padaroma. Nebijau aš to Stambulo, esu pervažiavęs motociklu Naująjį Delį, negali būti blogiau; su Dnepru pervažiavau Stokholmą, kas irgi skaitosi kaip patirtis. Eismas Ankaroje, gerai, Ankaros Perkūnkiemyje, nebuvo toks tragiškas.

50 km tęsėsi kamštis, kai kur 8-9 juostos visos pilnos. Motociklai ir visokie motoroleriai, paskui kuriuos stengiausi neatsilikti, padarydavo dar vieną papildomą šone.

Tunelis po Bosforu ir aš Europoje. Kaip tik prieš dar kelių juostų atsidalinimą miršta telefonas ir powerbankas, nebematau, kur pasukti. Turėtų būti šitas posūkis į Sultanahmet, rodau policininkui su automatu. Jis per raciją pasistengia, kad kažkokie kelininkai pakeltų šlagbaumą apsisukimui ir nereikėtų vėl lįsti per tą patį tunelį.

Siauros stačios gatvės, pakėlus akis matosi Mėlynosios mečetės minaretai. Kažkoks viešbutėlis, rusų turistas šeria kačiukus dešra. 25€, tiks.