Kai sustojom prie garažo Svilengrade jau kepino. Dieną žadėjo +27, gal tiek nebuvo, bet pakankamai, kad suabejotum, ar jau ruduo šitose platumose.

Danieliui nupirkom viskio, atseit kad sekmadienį atidarė garažą, net nebandė atsikalbėti, neva nereikia ar kažką. Kai atvažiavo uždaryti, toks jausmas, kad namie jau buvo atsidaręs, sekmadienis vis dėlto. Kol susipakavom jau šutino taip, kad reikėjo slėptis garaže. Artūras vis piktėjo, nes alkanas, todėl įšovėm vištienos buljono ir po visą krūtinėlę geriausioj Svilengrado kavinėj.

Užpildyti  koronos dokumentus į Graikiją užtruko gal valandą, o mergaitė ant sienos tą kodą nuskenavo su tokiu abejingumu, kad net paėmė pyktis.

Graikija atrodo kaip Amerika iš festivalinių filmų. Tušti keliai su aptrupėjusiu asfaltu, saulės išblukinti ženklai, su kulkų skylėmis. Tik įvažiavęs supratau kad man reikia degalinės, galiu nuvažiuoti gal kokį 50km.

Degalinėse pro kolonėles auga medžiai. Net ir tada kai jos veikė, pildavo tik dyzelį į traktorius. Dabar kaimai kaip evakuoti, gal dėl to kad sekmadienis. Dar reikia vandens, nes karšta ir neturim. Viena boba mus pasiuntė, kita aiškino, kad neturi raktų. Vienoj degalinėje Artūras randa savo svajonių mašiną, sako jam labai į Kintus tiks.

Nusukę nuo savo kelio randam tokią vietą, kur perpus baras, perpus degalinė. Ta pati senė man įpylė benzino  (litras 1.70 EUR) ir alaus vietoj vandens prie plastmasinių staliukų. Trys diedukai be dantų labai domėjosi iš kur mes, be šansų paaiškinti, nes ne tik kad nekalba jokia kita kalba, bet dar ir nedagirdi.

150 kilometrų iki jūros tokiais vingiais, kur nėra net kada akių atitraukti nuo kelio. Be to, kol gėrėm alų degalinėje, už kalno pradėjo griaudėt ir žaibuoti, tai dar lėkėm nuo lietaus. Pora bandų avių, šunys ir karvės, labai daug karvių tuose saulės nualintuose kalnuose.

Aleksansdrupolį pasiekėm tuo metu, kai saulė pasislėpė visiškai, tik vis dar griaudėjo už kalnų.  Nebuvo šitas miestas mūsų tikslas, tiesą sakant, jis visad atrodė per toli ir dar per kalnus.