Stoviu senoviniame Assos mieste ant pastato stogo, žiūriu kalvas, į jūrą, į Graikijos Lesbo salą. Pučia vėjas, nežinau, ką atpūs rytojui, gal tą lietų, kurį gavau išvažiavęs iš Edirnės. Kabėjo tokie debesys ant kalniukų iki pat Galipolio, kartais būdavo ką tik nuliję. Bet labiausiai galvoju apie saldų stalą Edirnės viešbutyje, apie tuos penkis sausainius, kuriuos pasiėmiau po kiaušinienės ir nė vieno nesuvalgiau. Visi buvo per ir taip per saldūs ir dar papildomai apibarstyti cukraus pudra. Dabar tai suvalgyčiau ir dar pasiimčiau. Įsidėt galėjau, kam palikt.

Namų savininkas Ata gamina vakarienę, nes jam baigėsi pasninkas, dabar atpalaiduotas iki penktos ryto. Jis verda sriubą iš čiobrelių, kuriuos vietiniai renka Assos miesto griuvėsiuose, UNESCO saugoma vieta. Toks klijukas gausis, duonos bus, aišku, ir įmuš du kiaušinius dar atskirai į keptuvę. Bus skanu, nors dar prieš kelias valandas šeimininkas juokėsi iš savo kulinarinių sugebėjimų ir kalbėjo, kad geriau aš nenorėčiau, kad jis man ką nors gamintų.

Apie pietus, kai kėliausi per Dardanelus keltu norėjau ką nors pagalvoti apie Atatiurką, apie Čerčilį, kaip jie abudu kariavo per Galipolio karą prieš daugiau nei šimtą metų šitose vietose, bet nieko neišėjo. Išėjo tik pora minčių apie Erdoganą, kai supratau kokia didelė didelė tikimybė, kad daugiau nesikelsiu keltu per Dardanelus net jei atsirasiu šitose vietose kada nors. Erdoganas pastatys tiltą. Ir tą jis padarys jau kitais metais, būtinai kovo 18 dieną, kad paminėtų svarbią 1915 turkų pergalę per Galipolio kampaniją. Tiltas vadinsis Čanakalės 1915 ir bus ilgiausias tokios kabančios konstrukcijos tiltas pasaulyje.

Nuo Čanakalės tuščiais keliais labai greitai iki Trojos, tikrosios Trojos griuvėsių. Ta pati Troja buvo užbūrusi Čerčilį ir kitus klasikinį išsilavinimą gavusius, Homero prisiskaičiusius britų karo vadus per Galipolio kampaniją.

Buvau vienintelis lankytojas dabar, turistiniame objekte, kuris paruoštas taip, kad vienu metu galėtų atlaikyti tūkstančius turistų. Prie kasų dirbo dvi mergaitės, viena davė nemokamą bilietą, kai parodžiau žurnalisto kortelę. Tikrai, darbo reikalais. Paskui atjojo trys raiti policininkai, o juos aplojo valkataujantys šunys. Mergaitės tuo metu viena kitai rodė kaip joms išeina pašokinėti per virvutę. Tik įėjus stovi medinis arklys.

Šūdas ta Troja net ir per pandemiją, mediniais takučiais geras pusvalandis, turistų spąstai, gerai, kad aš darbo reikalais.

Kas ne šūdas, tai Assos, gal valanda kelio nuo Trojos jau ne autostrada, bet kalvotais vingiuotais keliais.

Viskas uždaryta, turkai griežtai laikosi lokdauno nurodymų įvestų prieš kelias dienas. Kavinėje nėra lankytojų, bet sėdi savininkų visa šeima. Sustoju. Vos nenusiploju parkuodamasis, akmenimis viskas išdėliota, labai siauros gatvės ir labai statu. Svetingumas niekur nedingsta net ir per lokdauną, vienišas turistas ant motociklo yra per daug įdomus.
– Arbatos?
– Arbatos.

Neblogai kepina, išsimaunu iš moto batų. Geriu arbatėlę, klausausi kaip sūnus turkiškai iš Vikipedijos skaito apie Lietuvą tėvams. Tėvukas vis atsisuka į mane ir palinksi. Vienu metu gaunu vieningą užuojautą iš visų šeimos narių dėl to, ką Lietuvoje vadinam orais.
Po dešimt minučių pasirašinėju svečių knygoje. Per tą laiką įvyksta skambutis ir jau parkuoju motociklą pas Atą kieme. Namas apkabinėtas milžiniškom Turkijos vėliavom, kieme auga citrinmedis ir yra draugystės tiltelis per fontaną, kuriame dar nėra vandens. Yra planas, kad bus ir žuvyčių.

– Mano brangus drauge, mes esam visi vienos žmonijos šeimos nariai. Aš neskirstau žmonių nei pagal jų pareigas, nei pagal titulus, nei pagal tautybę ar religiją. Visą tą reikia palikti už vartų. Šitie namai ir tavo namai, brangus drauge, sumokėsi kiek norėsi, – aiškina man Atas, kai paklausiu kiek kambarys. Jis maloniai siūlo užleisti savo kambarį, aš maloniai atsisakau.

Ata įšoka į kostiumą ir padaro man arbatos (nes jam pasninkas) į termosą. Aš esu jam Dievo siųstas svečias, šiandien svarbi Ramadano diena. Pro plyšį vielinėje tvoroje (turistams yra įėjimas su bilietu, pro turistinius vartus, man – dar viena vieta chaliavai) pakliūnam į Assoso miesto nekropolį – kapines prieš didžiuosius miesto vartus. Pasiūlo man pagulėti akmeniniam karste, gal tiek to. Toliau vienos usnys ir avių šūdai. Labai daug griuvėsių, bet labai įspūdinga – iš vienos pusės kalnas, iš kitos jūra ir Lesbo sala. Senovėje Assos buvo svarbus uostas, šilko kelio pradžia (arba pabaiga, priklausomai iš kurios pusės žiūri), po kokių trijų valandų ekskursijos pasiekiam Atėnės šventyklą, dar viena tokia buvo Atėnuose.

Vis dar su kostiumu Ata vedasi mane pas savo kaimynus, pagyvenusį dieduką ir bobutę. Jis jiems padeda, tinkuoja sienas šiomis dienomis. Senis kaip tik melžia avis.

Ata padeda ir čia išginti avis toliau ganytis. Avys per tą pačią skylę tvoroje suvaromos į Assos griuvėsius. Svarbiausia, kad uždengėm tą 3 tūkstančių metų šulinį iš kurio sėmėm vandenį, nes avis galėtų įkristi.

Turistų čia gal būna kokius tris mėnesius, žiemą šaltoka, nuo jūros eina žvarbus vėjas.
Ata yra iš Turkijos miesto pavadinimu Iğdır, Turkijos-Armėnijos-Azerbaidžano-Irano pasienyje. Čia atvyko numirti ramybėje, nes jis, kompiuterių inžinierius, jau šešis metus neturi darbo, turėjo pats išeiti, kai apie negerus pirkimų kontraktus parašė laišką pačiam Erdoganui, tada prasidėjo mobingas. Dabar jam atsinaujino sena liga.
– Kodėl čia, už tūkstančių kilometrų nuo gimtinės? – klausiu.
– Nes čia, Čanakalėje, yra mūsų didvyrių kapai, tų, kurie žuvo per Galipolio mūšius.

Į Asosą Ata atvyko vos prieš pusmetį, aš esu trečias svečias jo viešbučio istorijoje. Užvakar buvo dviratininkų pora iš Šveicarijos, išvyko link Izmiro. Važiuosiu ir aš link ten, jeigu vėjas neatpūs lietaus.