Niekad nežinai, kaip klostysis pasienyje, čia tiesiog tokia taisyklė ir viskas.
Kapikulė tokia pat tuščia, kaip ir prieš kelias savaites, tik aš jau gudresnis ir labiau patyręs. Šįkart duodu gazo dar prieš tą purškiantį dezinfekatorių, turbūt jau Bulgarijos sienos pusėje ir sustoju prie kioskelio patenkintas, kad apkvailinau automatą. Bet kioskeliuose nieko nėra ir dezinfekcinė plovykla, mano nusivylimui, nebeveikia.

Svilengrade, garaže, kur taiso fūras, riktelėjau, kad finišas. Ten sėdėjo vienas meistras ir paspaudė man ranką, aš ant staliuko padėjau šešis Efes alaus, kuriuos pirkau kaime dar prieš sieną ir dabar pasakiau, kad kontrabanda. Pats atsidariau vieną.

Motociklą supakavau taip greitai ir sklandžiai lyg tą daryčiau kiekvieną savaitgalį. Dabar, kai iš motociklisto atsiverčiau į turistą liko dar viena užduotis – rasti būdą kaip pervažiuoti per sieną atgal į Turkiją, vėliau iki Edirnės ir tada skrydis iš Stambulo. Išsitraukiu užrašus, susirandu taksistą Dimą, kuris mane prieš dvi savaites atvežė į Svilengradą. Tikiuosi nuolaidos, bet jis pasako, kad per sieną perveš ne už 35€, o už 70€, ir jeigu nenoriu, tai nenoriu.

Pasaulis didelis, nenuspėjamas ir šiuose kraštuose sprendimai gali kainuoti pigiau nei 70 eurų. Man nespėjus prisėsti ir apmąstyti to didelio pasaulio, sprendimas pasirodo Georgio Žilevo asmenyje ir pasako, kad vienas vairuotojas, Atanas, kaip tik ruošiasi važiuoti į Stambulą, kur turės pasikrauti krovinį. Išsiaiškinam, kad Atanas nevažiuoja į Stambulą, o tik į terminalą 50 km iki miesto ir man geriau pasiimti autobusą iš Edirnės. Fūrai patogu išmesti mane šalia. Kai sustojam pavalgyti didelėje vilkikų aištelėje, kur Atanas laukia leidimo, pagalvoju, kad viskas net per daug gerai.

Sėdžiu, siūbuoju kabinoje nusiavęs batus, nes kilimai švarūs. Pasienyje bulgarams aš neįdomus, pažiūri į pasą, Atanas paplepa su moteriške kioskelyje.

Privažiuojam Turkijos kioskelį. Jausmas, kad viskas per daug gerai klostosi, manęs neapleidžia ir tada mano nuojauta įgauna naują formą: turkų pasienietis daliais juodais ūsais pakelia akis į mane ir pasako, kad man reikia vizos.

Diplomatiškai nusišypsau ir gražiai pasieniečiui išaiškinu, kad savo pase jau turiu kelis Turkijos antspaudus ir Lietuvos piliečiams tikrai nereikia vizos, kad jis greičiausiai kažką ne taip suprato. Litwania, kelis kartus pakartoju, yra Europos Sąjungoje ir t.t. Taip, sako jis, man reikia vizos. Tada seka dialogas man nesuprantamu miksu tarp Atano ir pasieniečio ir sekančią akimirką, po Atano pažado, kad jis tuoj atvažiuos, stoviu su kuprine prie Turkijos pasienio kioskelio be jokios galimybės pasikalbėti, nes langelis tokiame aukštyje, kad tik fūrų vairuotojams būtų patogu per langą paduoti dokumentus.

Nusigaunu iki dar vieno kioskelio, kur nuobodžiauja trys turkų pasieniečiai. Viena moteris kaip iš akies lupta buvusi VRM Tamašunienė, net krūptelėjau. Atanas prisijungia ir trumpam užsidega viltis, nes visi penki sutariam, kad man nereikia vizos ir galiu kirsti sieną. Bet… ne fūroje, nes su fūra dėl kažkokių biurokratinių dalykų, kurių aš niekaip negalėjau suprasti dėl prastos turkų pasieniečių anglų kalbos, man vizos vis dėlto reikia.

Kol žiūrėdamas į turkų Tamašunienę stebėjausi, kaip žmonės gali būti tokie panašūs skirtinguose didelio pasaulio galuose, girdžiu už nugaros dar vieną miksą, bet šįkart slavišką: Atanas sutranzavo man raudoną dviejų pagyvenusių perekupų Opel Zafirą iš Serbijos. Po minutės jau rodau pasą pasieniečiams ir laimingas patarnauju porelei nešiodamas prie kioskelių jų neigiamus covid-19 testus.

Mano serbų-rusų miksas labai prastas, bet išsiaiškinu, kad porelė šiandien turėtų pasiekti Stambulo centrą, nes jie kažką perka. Sutariam, kad jie nieko prieš mane nuvežti iki Stambulo ir čia grįžta jausmas, kad kažkaip viskas per gerai. Sustojam degalinėje, ieškau galimybių susisiekti su Atanu, noriu pasakyti, kad šis manęs nelauktų, nes važiuoju iki Stambulo; serbai mane pavaišina kava. Anatas sustoja degalų toje pačioje vietoje ir staiga jam benuvažiuojant serbų porelės planai pasikeičia, jie nevažiuoja iki Stambulo ir aš bėgte nusiavęs batus šoku siūbuoti atgal į fūrą, džiaugdamasis, kad pasienio chaosas pagalbiau baigėsi, priekyje Edirnės minaretai.

Edirnės autobusų stotis pusiau atvira, pusiau dengta. Laksto laukiniai šunys, aplink aukšta dar šiemet nepjauta žolė, keli remontuojami autobusai, blyksi kelios besibaigiančios dienos šviesos lempos. Jeigu nebūčiau čia sustojęs savo kelionės pradžioje, niekas man neįrodytų, kad šita vieta funkcionuoja. Ne dėl to, kad nesu matęs labiau nudrožtų vietų, kurios funkcionuotų, bet dėl to, kad šita stotis labai netipiška Turkijai, kurią mačiau pastarąsias savaites.

Gal mačiau per mažai? Vis galvoju apie kurdiškus miestus toli rytuose: Diarbakyrą, Šanliurfą, Širnaką, Sirtą. Galėjau važiuoti tiesiai ten, jei būčiau buvęs ryžtingesnis. Nors gudru kalbėti jau po visko. Prieš kelias savaites aš nežinojau, kad manęs laukia lokdauno uždarytoje ir tik iš nuotraukų pažįstamoje šalyje. Susiradau draugų, kurie kvietė sugrįžti, patyriau gerų nuotykių ir iki šiol mane lydėjo sėkmė, net nebuvo jokio reikšmingo lietus. Mano Dakaras, kuriam oficialiai jau daugiau nei 20 metų, nuvežė ir parvežė mane neišleisdamas nė vieno abejotino garso. Pažinimas ir patirtis yra šaunus dalykas, kai pasensiu, galvoju, galbūt būsiu išmintingas. Tiesą sakant prieš kelias savaites aš taip nerimavau dėl nežinomybės, kuri driekėsi man prieš akis, kad pirmą pusdienį net tuščiuose keliuose neviršijau greičio.

Dabar nuojauta sako, kad reikės sugrįžti.