Pusę dešimtos aš seniai buvau pamiršęs netikrą Žydrosios lagūnos pliažą, tuos kelis niekad neišsiblaivančius turistus ir visą naktį lojusį šunį, kuris, kaip man vėliau aiškino, neva baidė laukinius šernus, nusileidžiančius nuo uolėtų kalnų į įlanką, į baltą lagūnos smėliuką. Norėčiau pamatyti tuos šernus su estetikos jausmu.

Man po kaire dabar kilo uolos, o po dešine – mėlyna jūra ir salos, techniška atkarpa posūkis ant posūkio gal 30 kilometrų iki Kašo. Džiaugiausi, kad pabėgau anksti, vakar buvo gera, bet labai ilga diena ir saulės nualintas nebeturėjau jėgų susirasti padoresnės ir pigesnės nakvynės. Dabar su tokiu keliu, gaiviu vėju nuo jūros, šita diena žadėjo dar daugiau.

Įvažiuojant matau, kaip trys turistai ant dviračių pumpuoja į kalną.
– Absoliuti besąlyginė pagarba! – šaukiu atsidaręs šalmą.

Pusryčiams pasiimu ledų. Dar gaunu kiaušinienės su daržovėmis. Netrukus jau ir važiuoti darosi karšta, ypač nusukus link Kaleučagizo, žvejų kaimelio su Likijos tombomis. Tušti, siauri vingiuoti keliukai, aplink raudonas molis ir krūmai, ožkos laisvai ganosi.

Iš kvapo galima justi, kad žvejų kaimelis, gerais laikais turbūt labai gyvas, bet dabar visi turistų laivai pririšti dėl lokdauno, kavinės tuščios. Vienos kavinės pavėsinėje priparkuoju motociklą, šoku į šortus, tarp tombų randu bangų nugludintą vietą pasideginu sau vienas.

Susipakuoju, nors ir karšta įsispiriu į moto batus, nusistatau navigaciją iki Fenikės, gal valanda kelio, bet visiško atsitiktinumo dėka Mudžabas mane sustabdo:
– Šūdinas miestas Fenikė, nevažiuok, aš tau šviežios žuvies iškepsiu.
Įtikinėti nereikėjo. Kitą dieną, kai važiuosiu pro Fenikę, Mudžabui padėkosiu dar kartą mintyse – už tiksliausią miesto apibūdinimą.

***
Lipu į tvirtovę, nuo kurios galima nusileisti iki Kekovos kaimo. Įprastai ten tik valtimi pakliūsi iš Kuleučagizo, bet dabar neplaukia. Aš nuvažiavau motociklu ir prisiparkavau pievoje, kalno šlaite, toliau pėsčiomis. Už kalniuko vanduo mėlynas mėlynas ir skaidrus iki dugno. Žiūriu, leidžiasi laiptukais toks driskius su kuprine.

Aleksėjus, Lioša, iš Piterio eina pėsčiomis Likijos keliu. Piteryje dirba firmoje, kuri pardavinėje židinius. Kai turi ryšį, prisijungia ir bendrauja su klientais. Likijos kelias tai maždaug 500 km trasa per šitos senovinės civilizacijos vietas. OK, sėkmės, bet po minutės jis vėl atbėga, ir tokiu familiariu gariūniniu tonu prašo pasiskolinti trumpam telefoną, nes jo mat mirė, o čia gražu ir jis norėtų nusifilmuoti ir šeimai nusiųsti.
Telefono jis negauna, bet aš jį nufilmuoju, jis užrašo numerį, nusiunčiau per WhatsAppą, bet iki šiol jis nematė tų žinučių. Įdomu, ką galvoja jo židinių pirkėjai.

Kartu nusileidžiam iki Kekovos, laiptukais, nėra ten nei gatvių, nei takelių, viskas klaidžiais labirintais per kiemus. Lioša parodo kur geros gervuogės, kur mušmula. Prisiskina vakarienei.

Pasiplaukiojau sau ramiai, kol Lioša plaukė aplink salą snorklindamas. Leidžiuosi žemyn link motociklo, kad grižčiau 2km iki Kaleučagizo, žiūriu, trys dviratininkai stovi.
– Absoliuti besąlyginė pagarba!
– Mes jau šitą girdėjom Kaše, tu pro mus pravažiavai.
Jie iš Prancūzijos čia atvažiavo, nuo pat Paryžiaus. Su dviračiais.

Užsinešė jie dviračius į tą kalną. Šalia pilies yra stovyklavietė, šalia Likiečių tombų, su senais alyvmedžiais ir vaizdu į visas salas. Nežinau, kaip jiems ten su Lioša.
Vakarienei valgiau dvi doradas, ryte sužvejotas.