Norėjau pasilikti Assose. Gal dieną, gal kelias. Gyvenimas ten ramiai teka, turistams veikia viena kavinė, motociklas stovi už metalinių vartų, vaizdai fantastiški iš bet kurio kampo, žinau slaptą įėjimą į senovinį miestą. Supratau, kokia didelė sėkmė patirti tokį nuotykį Assose jau pirmą kelionės dieną ir, galvodamas retrospektyviai, nesuprantu, kodėl nelikau. Greičiausiai dėl to, kad Atos svetingumo man buvo per daug. Jis vėl įšoko į švarką, įsisegė Čanakalės patriotų ženkliuką, per kolonėlę paleido turkiškos klasikinės muzikos ir pradėjo laistyti gėles sodelyje. Dar vienas dalykas: Turkija – didelė šalis, kurioje niekada nesu buvęs anksčiau (ir, tiesą sakant, net sąmoningai jos vengdavau), mano kelionė turėjo aiškią pabaigą kalendoriuje ir net suprasdamas, kad ne kiekviena sekanti mano kelionės diena bus tokia turtinga kaip Assose, aš turiu judėti toliau.

–  Tai ne tik mano namai, tik draugystė, išauginta ant pasitikėjimo ir nuoširdumo, gyvenime svarbiausia, todėl tai ir tavo namai, – vis kartojo Ata, kviesdamas sugrįžti ir įteikdamas suvenyrų mano šeimai.

Vėjas nenurimo. Sekmadienis, turkiška motinos diena. Jau pripratau prie tuščių kelių, bet iki šiol bent miestuose būdavo šiek tiek eismo ir gyvybės. Dabar buvo atkarpų, kuriose buvau visiškai vienas, iki pat Izmiro, trečio pagal dydį Turkijos miesto, tik vėjas lingavo kelio ženklus.

Nusiteikiu, kad kiekvienam policijos poste mane patikrins. Vienur atidžiai varto pasą, ar nėra antspaudo apie leidimą gyventi Turkijoje – jeigu būtų, ir jeigu neturiu leidimo keliauti per karantiną, kažkokio lygio deportacija. Kiti paleidžia pažiūrėję į numerius.

– Kiek kainuoja tavo motociklas? – laukiau šito klausimo iš dyko policininko kol jo kolega suvedinėjo mano vairuotojo pažymėjimo duomenis į planšetę.

Gavau maisto nusukęs nuo autostrados, važiuodamas link senovinio Efeso miesto. Aš net nespėjau rankų nusiplauti, mėsa ant iešmelių buvo gatava.

Paskui serpantinais į kalnus į graikišką Širindžės miestelį. Visi graikai iš ten išvyko prieš šimtą metų po priverstinio gyventojų apsikeitimo per Atatiurko Turkijos kūrimą. Tie, kurie atvažiavo visiškai nieko nesuprato apie tuos graikus, iškirto alyvmedžius ir vaismedžius sukūreno ant malkų ir kalnų papėdėje pastatė kitą miestą – Selčiuką.

Dabar Širindžė didelė įžymybė: jeigu nebūtų pandemijos dar keli kilometrai iki miesto tęstųsi mašinų eilės, nes siaurose gatvelėse neprisiparkuosi, net nelabai pravažiuosi su mašina, vietom mocas vos telpa. Čia aš žinau, nes beieškodamas, kur nakvoti, mocą iš lėto paguldžiau ant tų akmenų. Netikras toks batonas, nes stovėjau, žiūriu, gulasi. Didesnė žala buvo Touratech bako krepšiui, kurį, bandydamas nulaikyti motociklą, sugebėjau visiškai nuplėšti išlupdamas tvirtinimo apkabas.

Vakarienės negavau, nors ant kiekvieno kampo po restoraną. Uždaryta. Tik valkatauja šunys ir katės. Daug kačių. Ir dar tris turkus sutikau: viena pora iš Stambulo, dirba iš namų pas tėvus, ir studentas, mokosi pas tėvus. Pasigyrė kad jį priėmė į inžinerijos magistrą Stokholme ir yra buvęs Vilniuje.

Dėl nakvynės taip pat reikėjo pasistengti. Keletą kartų pasibeldžiau į uždarytas langines, kol užmačiau kaip vienas vyrukas dažo laiptus prie savo viešbutėlio.

Gavau kambarį su rožine kaldra ir baldakimu. Enginas, viešbučio savininkas, iškart palydėjo mane į patį geriausią kambarį ir nuleido kainą. Tai buvo daug daugiau nei tikėjausi, buvau vienintelis turistas miestelyje, bet, galvoju, baldakimas… niekad nesu miegojęs tokioje lovoje, su tokiu vaizdu ir kitą kartą greičiausiai čia apsistos sėkmingi vokiečių socialinio draudimo pavyzdžiai arba verslininkai iš Ankaros ir aš neturėsiu šansų. Tikro medžio baldai, kurie duoda ir ypatingą kvapą, fantastiškas vaizdas. Paklausiau, ar turi alaus, nuėjom iki šaldytuvo, ten buvo Efeso, atidavė už 2,5€. Brangu, bet deficitinė prekė, prekyba alkoholio per lokdauną negalima. Pirmas gėrimas su laipsniais šioje kelionėje. Paklausiau Engino ar čia nėra kokio siuvėjo, kad galėčiau pataisyti savo bako krepšio tvirtinimus, jis pažadėjo paieškoti siūlų, bet, kaip ir aš, greitai užmiršo.

Ryte, kai tvirtinau savo tašę plastikiniais dirželiais, buvo aišku, kad tos kurvos katės apmyžo motociklą.