Man labai patiko neturėti plano: kasryt aptardavome, ką darysime toliau tą dieną, o vakare nusikalę kalbėdavom apie savo gyvenimus toli į priekį. Kelionei baigiantis mano galvoje pradėjo dėliotis tingus ir labai neapibrėžtas atgalinis maršrutas atgal į Svilengradą. Bet gyvenimas turėjo savo planų taip pat.

Pasiėmėm chatą kaip jau tapo įprasta su balkonu, kad būtų kur prisėsti vakare. Įtikinau Artūrą užsakyti pigiausią, nes nu koks skirtumas. 34 eurai. Balkonas į pagrindinę miestelio gatvę, vaizdas – elektros laidų penklinė, kebabų pardavykla, pripučiamas flamingas, pripučiamas vienaragis, pripučiamas krokodiliukas ir išsileidęs delfiniukas, […]

Artūras geras kelionės kompanionas išskyrus kelis nikius ir keistumus, kurių žmonės šiaip ar taip turi, be baigiant ketvirtą dešimtį jie tik išryškėja. Vienas tokių (mano akimis tiesiog idiotiškų) įpročių yra Artūro noras pakloti lovas nuomojamam bute prieš išvykstant. Jis įsitikinęs, kad lovos paklojimas atspindi žmogaus vidinę kultūrą ir leidžia jam pelnyti gerų įvertinimų Bookinge.

Pirmadienio vakaras mieste, kur gyvena 70 tūkstančių žmonių, buvo šokiruojančiai gyvas. Sėdėjom mudu su Artūru bare neatitraukdami akių nuo žmonių prie staliukų baruose, kurie, regis, buvo vienas už kitą geresni.

Kai sustojom prie garažo Svilengrade jau kepino. Dieną žadėjo +27, gal tiek nebuvo, bet pakankamai, kad suabejotum, ar jau ruduo šitose platumose.

Pasitampėm su Artūru po oro uostus. Ir Sofija, ir Vilnius yra panašaus lygio kaimai, tiesioginių skrydžių nėra. Iš Frankfurto oro uosto pasiėmėm traukinuką iki miesto centro, papietavom, alaus, paslampinėjom. Kelionė motociklais prasideda lėktuvuose.