Kai atsibudau, visi dar tikrai miegojo kempinge prie senovinio Faselio miesto griuvėsių. Iki Faselio 20 minučių kelio pėsčiomis, ten net ir dabar per lokdauną pilna rusų turistų, jie atvažiuoja iš Antalijos ar kažkur, kur juos padeda kelionių agentūros. Praeini tuos griuvėsius ir pliažas. Vakar mačiau kaip vienas girtas rusas juodais akiniais nuo saulės ir raudonom plafkėm myžo ant kolonos alėjoje, kur prieš kelis tūkstančius metų vedė iki amfiteatro. Dar Ivanas ilgokai fotografavo savo Mašinką ant teatro laiptų, saulė labai gražią šviesą metė.

Nei tipiniai rusų turistai, nei britai kempingo nepasiekia, jie nusėda kur nors ant tamsaus smėlio vienoje iš dviejų įlankų, kurias reikia pereiti, reikia dar kopti į kalną, takučiu, bet stačiai, palaidais akmenimis.

Palmės ir seni lapuočiai apsikarstę gebenėmis, aukštos pušys, kas vakarą palaistomos gėlės duoda šešėlį nuo kaitrios saulės. Gal ta drėgmė taip saldžiai traukia prie žemės, bet, galvoju, turiu keltis, pakuotis, nes laukia ilgas kelias, mažiausiai 500 km iki Nevšechiro ir neaišku kaip važiuosis.

Gaidžiai gieda, bet jie visą dieną gieda. Karts nuo karto, sako, jie verda sriubą, iš to, kuris anksčiausia kakariekuoja.

Du puodukai kavos, vis dar miegočiau. Išsistumiu motociklą iš pavėsio, girdžiu kaip atvažiuoja Enis (jo, bet tariasi Einis). Jis važinėja viens prie vieno tokiu motociklu kaip mano. Aptariam tarptautinius BMW Dakarų reikalus, išsiaiškinam, kad Enio šoninė kojelė palūžus, reikia virinti.

Enis yra kempingo administratorius, sako, lik, šiandien Bairamas, diena po Ramadano, nacionalinė išeiginė, jie čia nuo 11 gers rakę. Laikrodis rodo 10, per vėlu važiuoti. Įstumiu mocą atgal po citrinmedžiu.

Kempinge apsistoja turkai iš viduriniosios klasės: šiuolaikinės šeimos su vaikais, architektai, medikai, teisininkai, enterpreneriai iš Stambulo ir kitų didelių miestų, su šunim ir bent viena tatuiruote, visi puikiai kalba angliškai. Akurat, 11 jie padaro vieną ilgą stalą didelėje, dengtoje kempingo erdvėje ir geria rakę. Pradeda.

–  Aš Denizė, kaip jūra, – prisistato viena mergina šviesiais garbanotais plaukais, kai apie pietus reikalai persikrausto į barą.

Jie čia visi draugai, pasakoja, atvažiuoja kasmet, ir jeigu ne pandemija Bairamą švęstų ne 30, bet 150 žmonių, asmeniškai ji šitą kompaniją kasmet sutinka jau 15 metų. Jie čia su vyru dabar turi namą netoliese.

Dar viena šeima čia atvažiavo iš Stambulo, praleisti karantino. Liūdi, kad būtų blogai bute Stambule, kad močiutė nemato anūko, nes labai bijo viruso. Bairamas turėtų būti tokia religinė šventė, šeimyniška, bet jiems nepatinka stipriai į religiją linkusi Turkijos valdžia, geriau jau šitaip.

Gal nešoksiu į labai plačius apibendrinimus, kad problemų esu girdėjęs panašių ir Lietuvoje ir gal mes nesam labai skirtingi ar dar kažką banalaus… bet Bairamą švęsti turkai moka.