Užsidedu skrybėlę, pasiimu tik vandens į kuprinę ir kulniuoju per Sultanahmet rajoną Stambulo europinėje dalyje. Stengiuosi atrodyti užtikrintai, tarsi žinočiau, kur einu, tarsi trinčiausi čia ne vieną mėnesį.

– Ei, Indiana Džounsai, – girdžiu šaukia pavymui. Mano pastangos įsilieti patyrė absoliutų fiasko.

– Sofijos soboras čia, Mėlynoji mečetė šičia…
– Aš žinau, aš viską žinau, aš buvau…
– Aš tik stengiuosi būti draugiškas, nieko tau, broli, nesiūlau, o štai ten yra mano šeimos parduotuvėlė.
– Aš nieko nepirksiu, bičiuli, mano nieko nereikia, labai gerbiu tavo pastangas ir tavo profesiją.

Tada Kamuranas atsidūsta, jo balsas pasikeičia ir tą akimirką man pasirodo, kad aš pamatau jo tikrąjį veidą, veidą žmogaus, o ne pardavėjo. Jis pasipasakoja apie sunkų metą žmonėms, kurie dirba turizme, apie neaiškias perspektyvas, nes vis dar nėra turistų, ir nenorėtų, kad susierzinčiau dėl jo įkyrumo.

Mes einam kartu, nes taip jau sutapo, kad jis eina į savo parduotuvėlę ir mielai pasiūlytų man arbatos, nes jam įdomu su manim pasikalbėti. Man tikrai nieko nereikės pirkti. Aš prisimenu, kad neturiu jokios dienotvarkės, arbata būtų super, Kamuranas atrodo nuoširdus ir nors suprantu, kur visa tai veda, aš pasiruošęs nuotykiui.

Kilimų parduotuvė didžiulė, arbata jau stiklinėje, aš prisėdu. Kamuranas yra kurdas iš Dijarbakyro miesto. Išsitraukiu telefoną ir vedu į navigaciją tik tam, kad suprasčiau, kad neturėjau prabangos nuvažiuoti iki miestų, kur gyvena kurdai, kur keliuose daugiau duobių, nes niekas nesistengia jų lopyti, kur kalnai, kur kaimuose moterys audžia šituos kilimus ir Kamuranas važiuoja jų pirkti. Anksčiau važiuodavo, dabar skrenda, nes mašina – ilgas ir prastas kelias. Turkijoje – 20 milijonų kurdų, dauguma jų stengiasi išvykti iš rytinės dalies, važiuoja į didelius miestus, bet dažniausiai į Stambulą, kur yra šansų susirasti darbo.

Taip bekalbant apie kurdus ant grindų pradeda vyniotis kilimai, Kamuranas klausia, ar mano namai modernūs, ar tradiciniai, kokio dydžio man labiau reikėtų. Vienu metu manęs paprašo, kad nusiaučiau batus ir pasivaikščiočiau per tuos kilimus ir suprasčiau, kad pojūtis einant per šilkinį yra nuostabus.

– Aš pirkčiau tik skraidantį kilimą, kad kartu su motociklu galėčiau parskristi namo, – bandau juokauti.
– Siuntimas nemokamas.
– Bet aš negaliu pirkti kilimo vienas, be žmonos, jai gali nepatikti, mes turim interjero dizainerę.
Kamuranas šokiruotas.
– Nori pasakyti, kad tavo žmona supyktų, jeigu tu nupirktum jai šilkinį kilimą?

Dar pasivaikštau basas kilimais, man parodoma keletas mažesnių, kurie pigesni nei 3 tūkstančiai eurų. Siuntimas nemokamas ir šitiems. Ant grindų kilimų išvyniota tiek, kad reikės pusę dienos juos vynioti atgal. Pasijaučiu dėl to kaltas ir net pagalvoju, gal tikrai reikėtų nupirkti nedidelį kilimą, kad nuoširdžios vyniojimo pastangos nebūtų veltui, žmona būtų laiminga taip pat. Svarstau, ar mano namai tradiciniai, ar modernūs, kur vieną ar kitą galėčiau padėti. Sako, kad galima ir ant sienos kabinti. Dar arbatos ir pasakojimų apie kurdus, kartoju, kad man tikrai nereikia kilimo ir kai man pasirodo, kad laimėjau šitą psichologinį mūšį, kuriame nuo pat pradžių neturėjau jokių šansų, kad įtikinau, jog kilimo nepirksiu Kamuranas paskelbia, kad yra pasiruošęs kvailystei: jis padarytų kreizi kainą ir atiduotų šilkinį kilimą už 800 eurų. Tik todėl, kad nėra klientų, siuntimas nemokamas. Spaudimas didėja, pažadas, kad grįšiu su žmona neveikia, aš kvailys, kad neperku tokio pigaus kilimo, išsilaisvinu tik pasakęs, kad jeigu man tikrai reikės kilimo sumokėsiu ir 3 tūkstančius. Pasiimu vizitinę, Kamuranas mane maloniai išlydi ir aš nuoširdžiai dar kelias valandas galvoju, kokia šauni idėja sugrįžti ir kartu su žmona pirkti kilimą iš šito nuostabaus žmogaus.

Pasiklystu didžiajame turguje ieškodamas tos pačios kebabinės, kur toks skanus kebabas už 2 eurus. Randu kitą, kuri, mano nuostabai, lygiai tokia pat gera. 2 eurai.

Vakare pasiimu keltą į Kadıköy Azijos pusėje – keltas nemokamas šiandien, bet turiu įsigyti kortelę, kuri atidaro vartus.

Išlipęs keliauju be tikslo, sekdamas srautą žmonių, kurie nešasi ant pečių sulankstomas kėdes. Priešingai nei Sultanahmete, niekam aš neįdomus, gal net neatrodau toks beviltiškas turistas. Kadıköy Anatolijos pusės kultūrinis centras: kavinės, barai, knygynai, burgerinės, kurių kiekviena turi savo ypatingą burgerių padažą, kirpyklos. Toks jausmas, kad ne kita miesto dalis, bet kita, kosmopolitiška šalis: moteris šalikais dengiančiais galvas, pakeitė moterys be liemenėlių, nėra nė vieno, kuris neturėtų tatuiruotės ant rankos arba kojos. Vyrai su išdailintom barzdom, geriantys latte. Galvoju, kad esu šituos žmones matęs per žinias, kai jie užblokuodavo miestą protestuodami prieš Erdogano politiką, pradėdami nuo Taksimo aikštės.

Šiandien nacionalinė Atatiurko atminimo šventė, laisvadienis, jaunimo sporto diena, per kurią minima Turkijos nepriklausomybės kovų pradžia. Vis stebiuosi, kiek kartų yra perkurtos tos pačios Atatiurko nuotraukos: nuo vėliavų ant Atos namo Assose, portretų autobusų stotyse iki plakatų ant automobilių Stambule. Didžiulė 1:1 skulptūra ant pjedestalo Ortihasare, Kapadokijoje – su nuo alkoholio išburkusiu veidu, kuris jau aiškiai signalizuoja apie rimtą ligą – kepenų cirozę, nuo kurios Atatiurkas mirė būdamas 57 metų. Patriotizmui tai netrukdo.

Nusileidžiu laiptukais link krantinės į jūrą žmonių. Dabar supratau nešiojamų kėdučių paskirtį – kilometrai krantinės sausakimši. Lokdaundo kaip nebūta. Šiaip ne taip randu laisvą akmenį ant krantinės ir išsižiojęs žiūriu į tuos žmones.

Netrukus vienas vaikinas išsitraukia gitarą, prijungia kolonėlę ir pradeda dainuoti turkiškai, minia jam pritaria, po dainos visi mojuoja vėliavėlėmis. Patriotinės dainos. Jam pradėjus trečią gabalą, atsisuku į dvidešimtmečių kompaniją netoli manęs ir paklausiu labiausiai užknisančio klausimo visatoje:

– Apie ką šita daina?
– Mano anglų blogai, – atsako man vaikinukas ir įduoda vėliavėlę į rankas.

Mojuoju dabar jau galutinai įsiliejęs į minią.

Turiu įtarimą, kad vakarinis keltas dar ne mano stotelėje, laukiu kol vėl pajudėsim, po to man dar 20 minučių pėsčiomis. Šalia buvusi mergina raudonais plaukais man sako, kad turėčiau lipti, nes čia paskutinė stotelė – pėsčiomis reikia pereiti ir nedidelį tiltą per įlanką.

Jos vardas yra Mynė ir per tas kelias minutes, kol mums pakeliui per tiltą, ji iškloja visą savo gyvenimo istoriją: gimė ir augo Stambule, ji anglų kalbos mokytoja ir džiaugiasi, kad gali su kuo nors pasikalbėti angliškai; ji dirba Dijarbakyre, moko kurdų vaikus, gavo ten paskyrimą po studijų, kaip ir visi mokytojai Turkijoje turi kelerius metus atidirbti ten, kur pasako valdžia. Nuvykusi į Dijarbakyrą pažadėjo vienam vaikinui už jo ištekėti ir persigalvojo, nes jis melagis. Dabar vaikinas jai grasina mirtimi, todėl ji džiaugiasi, kad pandemija ir gali vaikus Dijarbakyre anglų kalbos mokyti per nuotolį, iš Stambulo. Netrukus švietimo komisija svarstys jos prašymą perkelti ją kitur, nebe pas kurdus, nes jos gyvybei gresia pavojus. Kai ji keliauja po kurdų miestus, visi draugiški ir stengiasi padėti, nes ji nepanaši į tipišką turkę. Bet kai tik sužino, kad ji mokytoja – tonas pasikeičia, elgesys taip pat. Kurdai žino, kad mokytojai atlieka juodą nutautinimo darbą, o jų kalba ir papročiai nyksta.

Prieš tapdama mokytoja, Mynė baigė gidės kursus ir puikiai pažįsta Stambulo Anatolijos pusę ir jeigu dar kada būsiu Stambule, ji man padės pamilti šį milžinišką miestą, kuris kol kas man nekelia didelio susižavėjimo.

Bet čia tik tuo atveju, jeigu iki tol laiko Mynė netaps garsia dainininke, ji jau įrašė vieną dainą, kurią aš turiu įvertinti. Pasakau, kad ji turėtų taikytis į Euroviziją. Mynė apsidžiaugia komplimentu ir mūsų keliai išsiskiria.