Kayaköy miesteliui nepasisekė taip kaip Širindžei, jis buvo išplėštas ir iki šiandien apleistas, turizmas jo dar neatgaivino. Stovi toks vaiduoklis, šimtai namų ant kalno šlaito prie jūros, netoli Fetchijos.

Aš septynias valandas važiavau iki šitos vietos, rekomendavo man ją. Sako, jeigu mėgsti gamtą ir neturistines vietas – Kayaköy. Tik šį kartą aš jau nebuvau toks kvailas. Dar ryte Širindžėje nuvariau į vieną iš dviejų ten dirbančių parduotuvėlių ir nusipirkau Ülker sausainiukų su baltu kremu tris pakučius: čia tam atvejui jeigu ir vėl likčiau be vakarienės.

Stoviu netekęs žado, žiūriu į tą kaimą ir valgau Ülker sausainiukus.

Rimtai čia jie tais graikais užsiėmė. 1922 po Graikų-Turkų karo buvo toks sutarimas, kurį parėmė ir Tautų Lyga, toks darinys prieš Jungtines Tautas. Graikai varo į Graikiją, Turkai varo į naujai kuriamą Turkiją. Niekam nebuvo įdomu, kad tie graikai, kurie gyveno Kayaköy, nėra buvę Graikijoje, jie čia ne vieną šimtą metų jau gyvena. Turkai taip ir neįsikėlė į šitą kaimą, be kita ko bijodami, kad namuose gyvena per pogromus nužudytų graikų dvasios.

Žiūriu apačioje du menininkai tokie ilgais plaukais ir su barzdom lipdo kažką iš tokių panašių plytų, kaip tie namai. Galvojau restauruoja, ne, sako, tik baseinėlį gyvuliams darom. Vištos laksto, toks neaiškus restoranėlis lyg yra.

Ilgas, bet įspūdingas buvo važiavimas, aukštyn žemyn per kalvas kalveles. Kyli serpantinais į kalną ir  kiekvienąkart atsiveria jūra. Alyvmedžių giraites, kurios buvo nusėjusios šlaitus iki Izmiro keičia kalnų pušys ir kedrai. Palmių alėjos miestuose. Vienąsyk už 40 centų net važiavau tuneliu.

Dar buvo toks nutikimas Daylan kaimelyje. Sumerkiau kojas į upę, saulė plieskia, aš sėdžiu ant tokio tiltuko ir žiūriu į Likijos karalystės tombas iškaltas uolose, valgau apelsiną, pakelėj nusipirktą. Igokai taip sėdžiu, kažkas pradėjo pėdą kutenti, cha, galvoju, žuvytė, žiū aš į tą žuvytę, o ten gyvatė per kojas šliaužia.

Išvažiuojant iš Kayaköy mane aplojo vietiniai šunys, o važiuojant link sekančio miestelio prie jūros puolė toks aviganis, kuris saugojo per kelią einančias ožkas.

Ölüdeniz, arba Žydroji lagūna – turistų spąstai. Važiuoti iki ten tokiais sudėtingais serpantinais nuolat žemyn. Gražu, iš abiejų pusių uolos. Pasikepinę rusų turistai laukia autobuso į Fetchiją, bet aš jau nenoriu važiuoti. Vakaras reikia rasti kur nakvoti.

Pasuku truputį į šoną, bičas baltais dažais gražina ženklą Sunny Beach Club. Ir kaip tik tuo metu per staigiai užstabdau ir susuku vairą, ir vėl, svyra motociklas tiesiai į tuos baltus dažus. Dažus išlieju, dėkui Dievui, ne ant savęs. Bako krepšys vėl liko ne ant motociklo, o rankose, per nutekėjimo vamzdelį bėgo rūgštis iš akumuliatoriaus. OK, reikia niekur nebevažiuoti.

Įprastai būtų sausakimša, nes jau sezonas, dabar vieta apytuštė. Smėliukas baltas, patrinti gultai, nublukę skėčiai, baras vidury su banaliais užrašais, uždengtas palmių lapais, groja Bob Marlio senos dainos, pora pagyvenusių girtų britų, kelios šeimos su vaikais – britai ir rusai. Meniu: burgeriai, picos, makaronai su vištiena. Kaip ir visi spąstai, šita vieta įkalina, nes eiti ieškoti maisto kažkur kitur yra per toli ir nepatogu, bare kainos jau nebe turkiškos, bet dar ir ne britiškos. Užsisakau makaronų ir alaus, vienas senas girtas britas su indišku sariu bandydamas padėti padavėjui paduodamas alų nukrato cigaretės pelenus man į delną. Vienas valgau šitam pelkės pliaže. Pusryčiai pusę dešimt, aiškina, niekas anksčiau neatsikelia.