Einam mudu su Selmanu, vietiniu gidu, Ihlaros slėniu, palei Melendizo upę, žiūriu, vyrai per upę platformą tokią neša, kad keliaujantys pro šalį turistai galėtų atsisėsti, arbatėlės išgerti, sulčių. Ruošiasi čia žmonės, kad turizmas vėl pasileis Kapadokijoje.
Tik staiga vienas vyras susilenkia ir stovi rankomis į kelius pasirėmęs. Kiti aplink žiūri į jį, tas parodo, kad nelįskit. Galvoju, gal bloga žmogui pasidarė, sunkiai nešė, karšta, per upelį. O kitas staiga tik šast tinklą ant tos vietos upėje ir ištraukia upėtakį rankomis.
Lygiai tokį ir valgiau pietums, paskui į busiuką ir atgal į Gioremę, pagrindinį Kapadokijos turizmo centrą.
Nebuvo minties, kad sėsiu ant motociklo po ilgos vakarykštės dienos, po 600 kilometrų nuo Viduržemio jūros, per Tauro kalnų perėjas, tolyn Anatolijos plynaukšte. Kalnai neaukšti, pakilimas į 2 km, bet vistiek pūtė vėsus vėjas, pasiruošiau, kad po ranka turėčiau ką šilčiau apsirengti. Bet visiškai nebuvau pasiruošęs tam, kas manęs laukė pakilus iki plynaukštės.
Dykuma. Prie Konijos, šokančių dervišų miesto, rodė +40. Augmenija vargana, gyvenimas, rodos, irgi saulės nualintas. Gatvės prinešiotos smėlio, aplink irgi smėlis, nežymios kalvelės, bet geltona iki pat horizonto. Nuo asfalto kyla karštis ir virsta raibuliuojančio vandens miražu, vis numesdavau greitį tokį pamatęs, nors kelias tuščias.
Viešbutėlis iš vietinių Kapadokijos akmenų, viduje vėsu vėsu. Vienintelis svečias. Tas vaikinas nuoširdžiai net nustebo, kad atvažiavau. Buvau pavargęs, ištaškytas vėjo ir saulės.
Diedukas gatvėje papjausto mėsytės į keptuvę, ryžių, sudeda išsinešimui, bet nesinešu, suvalgau čia pat ant suoliuko gatvėje. Katės kniaukia. Nusiperku dar džiovintų vaisių ir ekskursiją. Jeigu važiuočiau pats būtų gal 200 km ratas per tą svilinantį karštį.
Kai ryte įsėdau į autobusiuką, rodė +33 ant saulės, nors nesijaučia, labai sausa. Važiuojam pasiimti kitų turistų, kad gidas ir autobusiukas nebūtų man vienam: šeimos iš Libano.
Tėvas Masri paduoda 210 dolerių gidui, dukrai Baarai gal kokių 15 metų, sūnus Omaras žaidžia telefonu. Ir Baara, ir žmona Ali kalba angliškai, juokiasi iš tėvo anglų kalbos, kuris į kiekvieną klausimą atsako how are you. Baara vertėjauja. Ali veidą dengia nikabas, bet sprendžiant iš dukros labai dailių bruožų ir nikabo dar neuždengtų akių, ji turėtų būti labai graži moteris. Krizė Libane milžiniška ir gili, anot Pasaulio banko, vos kelios kitos krizės per 150 metų yra didesnės. Nežinau, ką Masri veikia Libane, jaučiau, kad būtų per daug to klausinėti jo nepilnametės dukros, bet kartu galvoju, kad sėkmė yra jo pusėje, nes tokiu metu gali atsivežti visą savo šeimą į turistinę-pažintinę kelionę po Turkiją.
Man ekskursija 30 eurų, nuo 9 iki 6 vakaro, milžiniškas upėtakis įskaičiuotas. Yra ir tradicinių triukų: čia saldumynų krautuvė, ragavimas nemokamas, nusipirksite su didele nuolaida. Aš daug neperku, tik vieną turkišką skanėstą su pistacijomis granatų sultyse.
Tėvukas kaskart stengiasi pasidaryti selfį, kad ir aš tilpčiau į kadrą. Paskui aišku įvyksta ir mūsų visų šeimyninė foto. Išlipant iš autobusiuko, tėvukas man pasiunčia oro bučkį.
I love you, Viktor, – sako jis man.
Kapadokija viena labiausiai turistų lankomų vietų Turkijoje, po Stambulo. Viešbučio savininkas Čengischanas (rimtai) remontuoja dar vieną terasą, dabar tinkamas metas, nes turistų nėra. Artimiausiu metu galbūt jie grįš, bet valdžia svarbiausius sprendimus priima išvakarėse. 70-80 procentų pinigų į Kapadokiją atneša kinų turistai, jų taip greitai dar nebus. Skrydžių oro balionu kainos pašoko dėl kinų gausos, nors šiemet pačios mažiausios per 30 metų.
Dar pakalbam apie skrydžių oro balionais pradžią, Čengischanas papasakoja apie savo pažintį su dviem išprotėjusiais vyrukais, amerikiečiu ir švedu, kurie supratę kokios geros oro srovės vaikšto virš šitų uolų prieš beveik tris dešimtmečius įsteigė pirmą skrydžių firmą.
Apsitarnauju viešbučio terasos bare ir pasidarau arbatos, pasiimu savo turkišką skanėstą su pistacijomis granatų sultyse ir klausydamasis kaip Čengischanas pneumatiniu įrankiu prišaudo kilimą prie dengtos terasos stogo, žiūriu kaip saulė nusileidžia už Gioremės uolų ir miestelyje užsidega šviesos. Netrukus terasoje pasidaro šalta.
