Man labai patiko neturėti plano: kasryt aptardavome, ką darysime toliau tą dieną, o vakare nusikalę kalbėdavom apie savo gyvenimus toli į priekį. Kelionei baigiantis mano galvoje pradėjo dėliotis tingus ir labai neapibrėžtas atgalinis maršrutas atgal į Svilengradą. Bet gyvenimas turėjo savo planų taip pat.

Kažkur nežymiam pavėsyje prie sankryžos Artūras pakėlė telefono ragelį ir išgirdo, kad niekuomet nebepamatys savo tėvo. Sekančios 36 valandos buvo gan sudėtingos: fiziškai, o Artūrui ir emociškai. Autostradomis šlavėme kilometrus iki Svilengrado, o į Vilnių grįžome kitos dienos naktį.

Toks jausmas, kad netikėta ir liūdna pabaiga įbetonavo visus įspūdžius: dabar, praėjus kelioms savaitėms po grįžimo, aš vis dar sapnuoju nesibaigiančius kelio vingius, saulės išblukintus kelio ženklus, aptrupėjusį asfaltą ir tas dešimtis valkataujančių šunų.

Gera buvo kelionė.

Aš buvau įtikinėjamas palikti motociklą Svilengrade. Man pradeda patikti ta vieta pasaulio pakrašty. Žiemos ten ne tokios šaltos, pavasaris ateina anksti ir po kelių valandų galiu būti Azijoje arba Balkanuose. Pasiūlymas viliojantis ir aš dvejojau dar keletą dienų, bet motociklas grįžta į Vilnių. Ne todėl, kad nenorėčiau keliauti šituose kraštuose, kuriuose mačiau dar tiek mažai, bet todėl, kad negaliu įsipareigoti. Laisvė pasirinkti kelionės tikslą suteikia daugiau jaudulio.

Gegužę pradėjęs kelionę Turkijoje buvau nusiminęs ir įbaugintas naujos pasaulio tvarkos, kurią atnešė pandemija. Dabar žinau, kad galima prisitaikyti, kad grėsmės, apie kurias dažnas pagalvoja tokiose kelionėse, neretai būna perdėtos. Tiesa pasakius, pasaulis niekuomet nebuvo saugesnis ar tinkamesnis kelionėms nei šiais laikais. Ligos, nuo kurių nebuvo vaistų ar skiepų grasė motociklistams prieš kelis dešimtmečius.

Turiu kelis šimtus gigabaitų filmuotos medžiagos iš abiejų kelionių. Dulkių, asfalto, susitikimų su žmonėmis. Kažkas yra pasakęs, kad kelionės prisiminimai suteikia tokių pat emocijų, kaip ir kelionė. Tik nežinau, ar tas, kuris tą sakė, turėjo galvoje ilgą ir sunkų darbą dienomis ir trumpą pasididžiavimą vakare iki užmiegant, todėl būsiu atviras – nežinau, kada sumontuosiu.