Pirmadienio vakaras mieste, kur gyvena 70 tūkstančių žmonių, buvo šokiruojančiai gyvas. Sėdėjom mudu su Artūru bare neatitraukdami akių nuo žmonių prie staliukų baruose, kurie, regis, buvo vienas už kitą geresni.

Gėrėm grapą savo užsakymu šiek tiek nustebinę padavėją. Vėliau, kai Artūras nulūžo mūsų buto balkone su vaizdu į kalnus, gatve vis dar varinėjo motoroleriai ir iš kavinių grojo muzika, susimaišydama su klegėjimu jaunų žmonių, kurie atvarė studijuoti į Trakijos Demokrito Universitetą, dažniausiai inžinerijos ir architektūros.

Nesistebiu, kad Artūras nulūžo, diena buvo ilga ir labai saulėta, nors kilometrų nedaug. Ryte Aleksandrupolyje aplankėm gal keturias motociklų ir motorolerių parduotuves, nes Artūrui staiga prireikė kelių apsaugų ant šortų. Karšta, atseit su storais motodžinsais nevažiuosi. Niekas apie tokius dalykus kaip kelių apsaugos nebuvo girdėjęs.

Už miesto, kai baigėsi kelias navigacijoje, prasidėjo pati geriausia atkarpa: suplūktas smėlis, akmenys, žvyras alyvmedžiai aplink, uolos iš vienos pusės, jūra iš kitos ir taip gal 3 valandas. Vėliau alyvmedžiai retėjo ir juos pakeitė jau ne vertikalios, bet horizontalios uolos, geltonai raudonos.

Artūras sušėrė pusę graikiškos fetos katėms restorane, kuriam  vėliau sustojome. Ančiuvių aš nemėgstu, todėl dėl jų nepykstu. Fetos dar būčiau valgęs. Katės man visai nieko, tokios dailios, matyt ta Viduržemio jūros diena joms į naudą. Ko nepasakysi apie valkataujančius šunis. Kates siūliau Artūrui pasiimti į Lietuvą, gal kokioms penkioms jis parodė tokią atjautą, kad nebūtų prieštaravimų. Bent jau iš kačių pusės.

Iki Ksantės alyvmedžius pakeitė medvilnės laukai, suplūktą žvyrą – saulės nualintas asfaltas. Visas maršrutas ir dar kelios nuotraukos matosi čia, įrašinėjau per RiserApp.

Prieš pat miestą savitarnos plovykloje nuplovėm dulkes nuo motociklų.
Neturim jokio plano rytojui.