Artūras geras kelionės kompanionas išskyrus kelis nikius ir keistumus, kurių žmonės šiaip ar taip turi, be baigiant ketvirtą dešimtį jie tik išryškėja. Vienas tokių (mano akimis tiesiog idiotiškų) įpročių yra Artūro noras pakloti lovas nuomojamam bute prieš išvykstant. Jis įsitikinęs, kad lovos paklojimas atspindi žmogaus vidinę kultūrą ir leidžia jam pelnyti gerų įvertinimų Bookinge.

Studentų tūsas Ksantėje vyko iki paryčių, įvertinę triukšmą netgi padarėm išvadą, kad mūsų chatos langai yra į studentų barakus. Tūsui pasibaigus Ksantėje pakilo vėjas ir nunešė Artūro maikę iš penkto į antro aukšto balkoną. Nepasieksi  su šluotkočiu. Šiaip gal užjausčiau draugą, bet bepakuodamas daiktus pajuntu, kad kažko trūksta – mano maikių maišelio, kurį, pasirodo, Artūras sudėjo į patalynės dėžę klodamas lovą Aleksandrupolyje. Jam kažkaip taip pasirodė. Karma jam ta maikė, nunešta vėjo.
Viskas baigėsi apsišopinimu. Rūbus, kuriuos bookingo močiutė rado patalynės dėžėje, paprašysiu atiduoti Aleksandrupolio pabėgėliams, nemažai ten jų.

Nusprendžiam, kad jūros mums per akis, varom į kalnus, pažiūrėti krioklių į Dramos miesto apylinkes, Graikijos Makedonijoje. Kelias – absoliuti motosvajonė: manau, kad nebuvo atkarpos, kad motociklas važiuotų vertikaliai, vis koks posūkis. Radom vėžliuką, ožkų bandą ir nuogalius ant akmenų prie pirmo krioklio. Išsimaudom 4 laipsnių vandeny.
Sutinkam vietinius motociklistus, kurie pasako, kad yra kitas krioklys, kuris atseit daug įspūdingesnis ir būtinai reikia pamatyti. Asfaltas baigiasi. Lengvai paklaidžiojam Graikijos miškų takeliais, kol randam sudėtingą 15km keliuką iki miško aikštelės. Važiavom gal valandą, vien tam, pamatytume mažą srovelę, tekančią žemyn stačia 60 metrų uola. Gal ten buvo įspūdingas krioklys, bet šiemet vasara Graikijoje ekstremaliai karšta, išdžiuvo viskas, krioklys ne išimtis.

Užapvalinam kelionę Kavaloje, uoste pakeliui į Chalkidikės pirštus. Nusiplovęs kalnų dulkes pasipuošiu naują maikę, varom vakarienės. Artūras norėtų midijų, bet niekas čia jų neturi, jūra tokia šilta šiemet, kad visos išmirė. Milijoniniai nuostoliai ir neaišku kaip bus kitąmet, nes neužsiveisė.

Artūras pašėrė kates tadziki padažu. Nesbeskaičiuoju kiek jis tų rainakėlių intrigančių viena už kitą mielesnių ketina parsivežti į Lietuvą. Tikrai keliolika.
Silpnybės, ne vien keistumai, išryškėja su metais.