Pasiėmėm chatą kaip jau tapo įprasta su balkonu, kad būtų kur prisėsti vakare. Įtikinau Artūrą užsakyti pigiausią, nes nu koks skirtumas. 34 eurai. Balkonas į pagrindinę miestelio gatvę, vaizdas – elektros laidų penklinė, kebabų pardavykla, pripučiamas flamingas, pripučiamas vienaragis, pripučiamas krokodiliukas ir išsileidęs delfiniukas, pakabinti virš kurortinių daiktų parduotuvės. Jie taip aukštai pakelti, kad nesu tikras ar ir jie nežiūri į mus. Sarti yra Šventosios lygio kurortas viduriniame Chalkidikės piršte – vienam iš trijų pusiasalių Egėjo jūroje, žemyn nuo Salonikų.

Kičas gatvėse atrodo dar liūdniau kai sezonas į pabaigą. Maistas: vien picos, kebabai ir kitoks fastfoodas.

Nuo Kavalos važiavom arba per lietų, arba kovodami su šaltu vėju nuo jūros. Saulės nebuvo, niekas jos nežadėjo šiandien.

Kai įvažiavom į šitą pusiasalį jau buvo nustoję lyti, bet asfaltas dar buvo šlapias ir atrodė pavojingai ant posūkių. Kelias veda per žalią kalną, į kurį reikėjo pakilti ir nuo jo nusileisti per rūką kaip į debesis. Vėliau kelias pasisuka palei uolėtą įlankos krantą ir dabar kai temperatūra nukritus ir vėjas nemažas bangos daužėsi į akmenis. Po kaire matėsi šventasis Atoso kalnas, į kurį buvo draudžiama patekti moterims, dabar dėl pandemijos draudžiama patekti visiems.

Sustojom maisto tokiam kaime, ant gatvės. Buvo parašyta, kad duoda žuvienės, bet kai užsakėm, tai boba turbūt nuėjo žvejoti. Artūras net išrinko vardus visiems katinams ir šunims, kurie apspito ėst iš ko rankų. Kai pagaliau atnešė tos sriubos, supratom kur mes: žuvienė labai labai per vidurį, viskas labai turistiška, vokiečių turistai mina dviračius, varinėja kemperiai. Žodžiu, vidurinis pirštas tokiems autentikos ieškotojams kaip mes.

Kaimas pavadinimu Vourvourou buvo šokiruojantis savo liūdnumu ir pažiūrėję kad jau nebelis mynėm toliau, iki Sarti nežinodami ko tikėtis.

Rusų turistai, lenkų turistai, ne tokie turtingi vokiečių pensininkai, graikų ne hipsteriai – tokia publika čia likusi. Gera žinia, kad neprivalgėm ant nakties, nes maistas buvo labai neskanus. Net Dorada, kurią sunku sugadinti, ir ta buvo kaip iš Maximos.

Artūro moco grandinė gatava, labai traška. Liko gal kokie 600km kelionės. Turėtų užtekti. Statydamas mocą palei chatos balkoną kažkaip sugebėjau nulaužti Dakaro centrinės kojos ausį. 

Apie dešimtą vakaro visa gatvė staiga nutilo. Pylė kaip iš kibiro ir visą naktį barbeno į metalinius laiptus, vedančius į mūsų kambarį.