Turiu prisipažinti, kad buvo sunku suklijuoti šitą pasakojimą. Ne todėl, kad mane spaudė laikas, ar nenorėjau. Filmavau per mažai: gal dėl to, kad keliavau vienas, kad šalis buvo uždaryta, kad ilgą laiką praleisdavau ant motociklo arba slampinėdavau nieko neveikdamas, o vėliau rašydavau (kas vėliau virto viešais laiškais iš Turkijos). Grįžęs namo aš pamačiau, kad daugiau dalykų yra mano galvoje nei SD kortelėse.

Išsiugdžiau milžinišką pagarbą visiems youtuberiams, nes supratau, kad nemoku filmuoti savęs (po keleto nesėkmingų bandymų). Mane surakina, kai atsuku į save objektyvą. Neįsivaizduoju, kaip žmones kalba toms kameroms ir dar gauna už tai pinigus.

Nenorėjau pasakoti visko chronologiškai nuo savo mokyklos baigimo, nes tai retai kada būna įdomu: o tada…, o tada…, o tada. Galvoju, papasakosiu apie kelis momentus, kurie padarė didžiausią įspūdį per tas kelias savaites. Taigi, atsiraitojau rankoves, giliai įkvėpiau ir štai: